Thursday, December 22

Kalba ir kalbininkai

Sorry, English speakers, this post is in Lithuanian; writing it in English would be an oxymoron.

Neseniai užtikau internete tipišką žmogaus, nusistačiusio prieš informatikos terminijos lietuvinimą, puslapį. Tokią nuomonę turi nemažai žmonių, ir kai kurie mėgsta apie tai garsiai pašnekėti internete ar forumuose, tuo tarpu iš kitos barikadų pusės tokių aktyvistų gerokai mažiau. Pabandysiu apginti (nebūčiau Gintautas!) kalbininkų darbą.

Pirmiausia pulsiu lengviausiai paneigiamą teiginį — kad kalba nesvarbi tautiniam identitetui ir kad ji savaime nėra vertybė. Manau, kad vienas iš dalykų, apibrėžiančių tautą, yra jos žmonių mąstysena, o kalba yra tos mąstysenos atspindys. Esmė ta, kad ryšys abipusis — kalba savo ruožtu veikia mąstymą. Nors mintys ir nėra rišlūs sakiniai, vis vien remiamės kalba. Ši idėja tiksliau išreikšta Sapiro-Vorfo hipotezėje. Paprasčiau kalbant, pabandykite įsivaizduoti vokietį, nekalbantį vokiškai. Arba prancūzą, nekalbantį prancūziškai. Japoną, nekalbantį japoniškai. Kiną? Suomį? Indą? Italą? Pagaliau anglą? Manau, kad tai pakankamai stiprus argumentas, kad kalba yra vienas iš pagrindinių, jei ne pats pagrindinis tautiškumo pagrindas ir labai svarbi kultūros dalis (tai, beje, argumentas, kodėl kalbos paskirtis nėra vien informacijos perdavimas). Savimonė taip pat svarbu, be savimonės tauta negali egzistuoti, tačiau savęs supratimas nebūtinai susijęs su tautiškumu. Žmonės kartais save apgaudinėja — jiems atrodo, kad jie skiriasi nuo kitų, nors iš tiesų tų skirtumų labai nedaug.

Manęs visai nežavi idėjos, kad visas pasaulis kalbėtų viena kalba; gerai, kad tai nelabai įmanoma. Būdas su žmonėmis susikalbėti jau egzistuoja senų seniausiai: tiesiog reikia mokytis užsienio kalbų. Aišku, tai nėra paprasta, tačiau ne tik suteikia galimybę bendrauti, tačiau ir apskritai praplečia akiratį.

Dar įmesiu akmenį į airių daržą. Gal anglų kalba jiems ir atnešė ekonominį klestėjimą investicijomis iš užsienio, tačiau kartu atkeliavo ir nelabai gerų dalykų. Jei neklystu, Airija buvo viena iš didžiausių programinės įrangos patentų propaguotojų. Viena iš priežasčių — Airijoje plačiai įsikūręs Microsoft galėjo tampyti politikų virveles ekonominiais argumentais. Taigi airiai praranda ne tik kalbą, bet ir galią savo pačių valstybėje.

Dabar galime pereiti prie, atrodytų, universaliai nekenčiamų kalbininkų. Tie dykaduoniai tik nieko nesuprasdami išradinėja naujus žodžius ir kiša nosį ne į savo reikalus, ar ne? Ne. Mano supratimu, kalbininkų tikslas — išsaugoti lietuvių kalbos grynumą. Manau, kad tai nėra kvailas tikslas, nes lietuvių tauta nėra didelė, ir todėl kitos kalbos (anglų ir rusų) nesunkiai daro įtaką. Aš didžiuojuosi savo kalba, ir nenorėčiau po 50 metų turėti lietrusių ar anglietuvių kalbos. Kalbininkai stengiasi neįsileisti visiškai netinkamų skolinių todėl, kad jei įleidžiame keletą, tada visi pamato, kad taip galima, ir nebelieka priežasties neįleisti ir daugiau. Taip kalba gali pasikeisti smarkiai per trumpą laiką. Gal tai atrodo kaip ėjimas prieš žmones, bet mano galva, žmonės tiesiog linkę rinktis paprastesnį sprendimą nemąstydami apie ilgalaikes pasekmes, kurias svarstyti ir yra kalbininkų (ir apskritai valstybės) pareiga, panašiai kaip rūpinimasis aplinkos tarša.

Nesutinku su populiaria nuomone, kad kalbininkai nesugeba atlikti savo darbo. Pirmiausia, jie yra savo darbo specialistai, ir aš mieliau palikčiau vertimą jiems, negu kokiems nors inžinieriams. Imant pavyzdį iš programų kūrimo konteksto, jei reikia parašyti verslo programą, juk darbą atlieka programuotojas, o ne verslininkas. Programuotojo pareiga yra išnagrinėti dalykinę sritį ir tada dirbti savo darbą. Verslininkas gali galvoti, kad jis daug geriau parašytų programą, nors tai dažniausiai netiesa. Apskritai, dažnai verslininkas net nežino, kokios programos iš tiesų nori. Lygiai taip pat, kalbininko pareiga yra išnagrinėti dalykinę sritį ir tada dirbti savo darbą. Programuotojas gali galvoti, kad jis daug geriau susitvarkytų su terminais, nors tai dažniausiai netiesa. Apskritai, dažnai programuotojas net nežino, kokių terminų iš tiesų nori.

Teisybė, kartais kalbininkai sugalvoja keistų, gal net juokingų žodžių. Kartais jie iš tiesų nepataiko, bet man atrodo, kad dauguma sugalvotų terminų pakankamai geri kasdieniam naudojimui. O žodžių juokingumas yra labai miglota savoka. Pabandykite lėtai, nesigilindami į prasmę, ištęsdami, pasimaivydami ištarti bet kokį paprastą žodį, pavyzdžiui, „piešti“ arba „šluota“. Man po tokios procedūros vos ne bet koks žodis atrodo juokingas, ir ne dėl to, kad juokingai ištariamas -- tas keistas tarimas reikalingas tam, kad būtų galima atskirti žodį nuo jo tiesioginės prasmės ir suvokti tik garsą ir ryšius su kitais žodžiais. Daug naujų žodžių gali atrodyti juokingi dėl deminutyvų („skreitinukas“) arba moteriškos giminės („derintuvė“). Jie atrodo juokingi todėl, kad neįprasti. Čia bėda ta, kad anglų kalba daiktams nepriskiria giminės ir neturi deminutyvinių formų, todėl tokie vertimai į lietuvių kalbą (mes įpratę prie svetimžodžio klijuoti vyriškos giminės galūnę be jokių priesagų) atrodo keisti. Tuo tarpu kasdieniuose žodžiuose tokios formos gana dažnos („mikrobangų krosnelė“, „degtukas“, „mentelė“). Štai ir pavyzdys, kaip skoliniai skurdina kalbą.

Neprotinga šnekėti, kad kalbininkai nori pakeisti profesinį žargoną. Tarpusavyje bendraujantys profesionalai greičiausiai kaip ir šnekėjo, taip ir šnekės pusiau angliškai, pusiau lietuviškai (deja, ir man tenka taip daryti; mielai pabandyčiau naudoti lietuviškus terminus, jei neprieštarautų bendradarbiai). Iš tiesų sprendžiamas svarbus klausimas: ką daryti, kai reikia parašyti apie dalyką knygą, arba išdėstyti medžiagą universitete? Aš manau, kad mano lietuvių kalbos jausmas neblogas, ir man labai nemalonu rasti sudarkytų skolinių profesionaliame tekste. Manau, kad daug lietuvių jaustųsi panašiai.

Galiausiai norėčiau pastebėti įdomią vidinę prieštarą. Dažnai žmonės, besipriešinantys šiems naujiems terminams, šiaip yra progresyvūs, domisi naujomis technologijomis, gyvena modernų gyvenimą ir laiko save atvirais kitų nuomonei. Tuo tarpu priešinimasis šiems terminams, mano supratimu, yra labai konservatyvus veiksmas: „Aš jau naudoju šį terminą tris mėnesius, todėl prašom jo nekeisti, ir apskritai, jūsų alternatyvos man atrodo juokingos.“ Alternatyvos juokingos vien dėl to, kad tai ne tas pats skolinys (kuris, beje, „aiškus“ turbūt todėl, kad akivaizdus ryšys su anglišku atitikmeniu). Pamažu tie žodžiai įeis į bendrąją kalbą ir bus visiškai natūralūs.