Thursday, December 22

Kalba ir kalbininkai

Sorry, English speakers, this post is in Lithuanian; writing it in English would be an oxymoron.

Neseniai užtikau internete tipišką žmogaus, nusistačiusio prieš informatikos terminijos lietuvinimą, puslapį. Tokią nuomonę turi nemažai žmonių, ir kai kurie mėgsta apie tai garsiai pašnekėti internete ar forumuose, tuo tarpu iš kitos barikadų pusės tokių aktyvistų gerokai mažiau. Pabandysiu apginti (nebūčiau Gintautas!) kalbininkų darbą.

Pirmiausia pulsiu lengviausiai paneigiamą teiginį — kad kalba nesvarbi tautiniam identitetui ir kad ji savaime nėra vertybė. Manau, kad vienas iš dalykų, apibrėžiančių tautą, yra jos žmonių mąstysena, o kalba yra tos mąstysenos atspindys. Esmė ta, kad ryšys abipusis — kalba savo ruožtu veikia mąstymą. Nors mintys ir nėra rišlūs sakiniai, vis vien remiamės kalba. Ši idėja tiksliau išreikšta Sapiro-Vorfo hipotezėje. Paprasčiau kalbant, pabandykite įsivaizduoti vokietį, nekalbantį vokiškai. Arba prancūzą, nekalbantį prancūziškai. Japoną, nekalbantį japoniškai. Kiną? Suomį? Indą? Italą? Pagaliau anglą? Manau, kad tai pakankamai stiprus argumentas, kad kalba yra vienas iš pagrindinių, jei ne pats pagrindinis tautiškumo pagrindas ir labai svarbi kultūros dalis (tai, beje, argumentas, kodėl kalbos paskirtis nėra vien informacijos perdavimas). Savimonė taip pat svarbu, be savimonės tauta negali egzistuoti, tačiau savęs supratimas nebūtinai susijęs su tautiškumu. Žmonės kartais save apgaudinėja — jiems atrodo, kad jie skiriasi nuo kitų, nors iš tiesų tų skirtumų labai nedaug.

Manęs visai nežavi idėjos, kad visas pasaulis kalbėtų viena kalba; gerai, kad tai nelabai įmanoma. Būdas su žmonėmis susikalbėti jau egzistuoja senų seniausiai: tiesiog reikia mokytis užsienio kalbų. Aišku, tai nėra paprasta, tačiau ne tik suteikia galimybę bendrauti, tačiau ir apskritai praplečia akiratį.

Dar įmesiu akmenį į airių daržą. Gal anglų kalba jiems ir atnešė ekonominį klestėjimą investicijomis iš užsienio, tačiau kartu atkeliavo ir nelabai gerų dalykų. Jei neklystu, Airija buvo viena iš didžiausių programinės įrangos patentų propaguotojų. Viena iš priežasčių — Airijoje plačiai įsikūręs Microsoft galėjo tampyti politikų virveles ekonominiais argumentais. Taigi airiai praranda ne tik kalbą, bet ir galią savo pačių valstybėje.

Dabar galime pereiti prie, atrodytų, universaliai nekenčiamų kalbininkų. Tie dykaduoniai tik nieko nesuprasdami išradinėja naujus žodžius ir kiša nosį ne į savo reikalus, ar ne? Ne. Mano supratimu, kalbininkų tikslas — išsaugoti lietuvių kalbos grynumą. Manau, kad tai nėra kvailas tikslas, nes lietuvių tauta nėra didelė, ir todėl kitos kalbos (anglų ir rusų) nesunkiai daro įtaką. Aš didžiuojuosi savo kalba, ir nenorėčiau po 50 metų turėti lietrusių ar anglietuvių kalbos. Kalbininkai stengiasi neįsileisti visiškai netinkamų skolinių todėl, kad jei įleidžiame keletą, tada visi pamato, kad taip galima, ir nebelieka priežasties neįleisti ir daugiau. Taip kalba gali pasikeisti smarkiai per trumpą laiką. Gal tai atrodo kaip ėjimas prieš žmones, bet mano galva, žmonės tiesiog linkę rinktis paprastesnį sprendimą nemąstydami apie ilgalaikes pasekmes, kurias svarstyti ir yra kalbininkų (ir apskritai valstybės) pareiga, panašiai kaip rūpinimasis aplinkos tarša.

Nesutinku su populiaria nuomone, kad kalbininkai nesugeba atlikti savo darbo. Pirmiausia, jie yra savo darbo specialistai, ir aš mieliau palikčiau vertimą jiems, negu kokiems nors inžinieriams. Imant pavyzdį iš programų kūrimo konteksto, jei reikia parašyti verslo programą, juk darbą atlieka programuotojas, o ne verslininkas. Programuotojo pareiga yra išnagrinėti dalykinę sritį ir tada dirbti savo darbą. Verslininkas gali galvoti, kad jis daug geriau parašytų programą, nors tai dažniausiai netiesa. Apskritai, dažnai verslininkas net nežino, kokios programos iš tiesų nori. Lygiai taip pat, kalbininko pareiga yra išnagrinėti dalykinę sritį ir tada dirbti savo darbą. Programuotojas gali galvoti, kad jis daug geriau susitvarkytų su terminais, nors tai dažniausiai netiesa. Apskritai, dažnai programuotojas net nežino, kokių terminų iš tiesų nori.

Teisybė, kartais kalbininkai sugalvoja keistų, gal net juokingų žodžių. Kartais jie iš tiesų nepataiko, bet man atrodo, kad dauguma sugalvotų terminų pakankamai geri kasdieniam naudojimui. O žodžių juokingumas yra labai miglota savoka. Pabandykite lėtai, nesigilindami į prasmę, ištęsdami, pasimaivydami ištarti bet kokį paprastą žodį, pavyzdžiui, „piešti“ arba „šluota“. Man po tokios procedūros vos ne bet koks žodis atrodo juokingas, ir ne dėl to, kad juokingai ištariamas -- tas keistas tarimas reikalingas tam, kad būtų galima atskirti žodį nuo jo tiesioginės prasmės ir suvokti tik garsą ir ryšius su kitais žodžiais. Daug naujų žodžių gali atrodyti juokingi dėl deminutyvų („skreitinukas“) arba moteriškos giminės („derintuvė“). Jie atrodo juokingi todėl, kad neįprasti. Čia bėda ta, kad anglų kalba daiktams nepriskiria giminės ir neturi deminutyvinių formų, todėl tokie vertimai į lietuvių kalbą (mes įpratę prie svetimžodžio klijuoti vyriškos giminės galūnę be jokių priesagų) atrodo keisti. Tuo tarpu kasdieniuose žodžiuose tokios formos gana dažnos („mikrobangų krosnelė“, „degtukas“, „mentelė“). Štai ir pavyzdys, kaip skoliniai skurdina kalbą.

Neprotinga šnekėti, kad kalbininkai nori pakeisti profesinį žargoną. Tarpusavyje bendraujantys profesionalai greičiausiai kaip ir šnekėjo, taip ir šnekės pusiau angliškai, pusiau lietuviškai (deja, ir man tenka taip daryti; mielai pabandyčiau naudoti lietuviškus terminus, jei neprieštarautų bendradarbiai). Iš tiesų sprendžiamas svarbus klausimas: ką daryti, kai reikia parašyti apie dalyką knygą, arba išdėstyti medžiagą universitete? Aš manau, kad mano lietuvių kalbos jausmas neblogas, ir man labai nemalonu rasti sudarkytų skolinių profesionaliame tekste. Manau, kad daug lietuvių jaustųsi panašiai.

Galiausiai norėčiau pastebėti įdomią vidinę prieštarą. Dažnai žmonės, besipriešinantys šiems naujiems terminams, šiaip yra progresyvūs, domisi naujomis technologijomis, gyvena modernų gyvenimą ir laiko save atvirais kitų nuomonei. Tuo tarpu priešinimasis šiems terminams, mano supratimu, yra labai konservatyvus veiksmas: „Aš jau naudoju šį terminą tris mėnesius, todėl prašom jo nekeisti, ir apskritai, jūsų alternatyvos man atrodo juokingos.“ Alternatyvos juokingos vien dėl to, kad tai ne tas pats skolinys (kuris, beje, „aiškus“ turbūt todėl, kad akivaizdus ryšys su anglišku atitikmeniu). Pamažu tie žodžiai įeis į bendrąją kalbą ir bus visiškai natūralūs.

5 comments:

Martynas said...

Šaunuolis :)

Anonymous said...

Anot neurolingvistikos/neurosemantikos abstrakčios (t.y. nesusiję su fiziniais pojūčiais) mintys iš esmės ir yra rišlūs sakiniai, todėl kita kalba tikrai turėtų sąlygoti bent šiek tiek kitokį mąstymą. Kita vertus tautiškumas yra labiau nusistovėję nerašytos žmonių grupės gyvenimo taisyklės ir įprastas ritmas (bent taip man atrodo). Šiaip ar taip labai įdomus man faktas, kad kalbos išsivystė natūraliai, vienos apsijungė, kitos išsiskyrė, trečios išmirė, o nuo šiol jau toliau nebegalima, viską užšaldom ir paliekam kaip yra... Kodėl? Aš tikrai visom keturiom už lietuvybę, bet ar tikrai gerai kad žmonės užaugę iki tokio lygio koks yra dabar per evoliuciją pradeda patys tvarkytis ten kur anksčiau viskas buvo sprendžiama natūralios atrankos pagalba :). Tai gal ir gerai, bet ar tikrai sugebėsim susitvarkyti optimaliau ar bent taip pat gerai kaip susitvarkydavo natūrali atranka?..

Kalbininkai manau galėtų ir geriau savo darbą atlikti... Aš suprantu kad jie humanitarai, o pastariesiems logika yra (bent jau labai dažnai taip atrodo) svetimas žodis. Kita vertus evoliucija kartais vis dar suvaidina savo rolę. Panašu kad „vaizduoklis“ pamažu nustoja vaidentis ir tai guodžia :). Tikiuosi kad „skrietinukas“ taip pat bus pakeistas suprantamesniu žodžiu, nes visiškai neaišku ką tai turėtų reikšti, kai tuo tarpu „derintuvė“ bent jau aišku kad kažką turėtų derinti, tik kodėl moteriškos giminės?.. (žinoma kodėl gi ir ne, bet viskas turėtų būti grįsta logika, kitaip susilauksime konfliktų) Žodis „programišius“, tikiuosi, taip pat neprigis. Na o normalesni lietuviški žodžiai man visai patinka, nes kalbantis lietuviškai naudoti kai kuriuos angliškus žodžius yra baisiai nepatogu. Lietuviškas „gijos“ labai taiklus žodis ir, nors vis dar nesugebu jo panaudoti pokalbiuose, tikiuosi prigis, o gal jau prigijo.

Vat keletas minčių tame straipsnyje labai patiko. Tokios minties apie knygnešius dar nebuvau girdėjęs, o skamba labai logiškai :). Keletas nuostabių terminų: „pelai“ (kodėl ne? labai taiklu, sakyčiau, o pats žodis nelabai naudojamas šiais laikais), „sklypas“ (tikrai taiklu:), „prievaizdas“ (man patiko, kodėl gi ne).

Gintautas Miliauskas said...

Sutinku, kad tautiškumą nemaža dalimi sudaro „nerašytos žmonių grupės gyvenimo taisyklės“ - tradicijos. Problema kaip tik ir yra kad keičiantis kalbai tos tradicijos keisis, ir ne turtės, bet skurs.

Kalbininkams logika toli gražu nėra svetima. Greičiau atvirkščiai, nes jie užsiima neformalių dalykų formalizavimu. Galbūt iš tiesų ne kalbininkai nelogiški, bet „nekalbininkai“ nemato logikos?

Štai keletas pavyzdžių. „Skreitinukas“ (ne „skrietinukas“) padarytas iš seno žodžio „skreitas“, ir man skamba visai pusėtinai, tik kad neįprastas. O „derintuvė“ moteriškos giminės turbūt todėl, kad tai programa, o žodis „programa“ moteriškos giminės. „Programišius“ gal ir netinka geriems programuotojams apibūdinti, bet, mano nuomone, gana tiksliai apibūdina populiariąją žodžio „hacker“ prasmę. (Apskritai, nesuprantu, ką tie programuotojai sau galvojo pasivadindami hakeriais - „kapotojais“; iškart aišku, kad toks žodis įgaus neigiamą prasmę.) Aišku, žodis irgi keistas (ir tai laiko pataisoma). Vienintelis objektyvus prieštaravimas - žodis ilgokas, nepatogus, dėl to gali neprigyti.

Mintys apie knygnešius originaliame straipsnyje man nelabai patiko. Juk esmė yra rezultatas - išsaugota kalba - o ne kokie žmonės tie knygnešiai. Čia panašu į ad hominem ataką. Kiekviename veiksme galima įžvelgti naudos veikėjui, net ir besielgiančiam geriausiais ketinimais.

Anonymous said...

Kur pagrindimas to kad keičiantis kalbai kažkas skurs? Ir kur čia problema, manau kad perdėtas šitas susirūpinimas, na bet pagyvensim pamatysim... Gal ne mes, bet kažkas galų gale pamatys :).

Na gerai, gal kalbininkams logika ir prie širdies, bet jie mėgsta ją kažkur giliai užkapstyti... Spurklys?.. Skreitinukas? Rizikuodamas pasirodyti neišprususiu paklausiu kas tai?.. Man tas skreitas nebent skeitą primena... Programišius... Tiesą sakant programišius (hacker) blogąja prasme nelabai ir mėgsta programuoti, tiesiog susiranda laužtuvų internete ir juos naudoja savo piktiems kėslams tad tikrai nesu tikras kad tokius galima vadinti programišiais :).

Mintis apie knygnešius... Kodėl gi ir ne? Kas sako kad blogai yra išsaugoti kalbą? Kas sako kad blogai gauti atlygį už atliktą darbą? Ir jei kontrabandininkas gabena morališkai teisėtus dalykus (t.y. uždraustą literatūrą) tai nuo to visiems tik geriau. Ir kaip gi toks knygnešys išgyvens jei negaus jokio atlygio? Kita vertus gal būtent kitos kontrabandos rūšys ir apmokėdavo knygnešių sąskaitas? Kodėl gi ne. Vienaip ar kitaip žmonės viską daro dėl vienokio ar kitokio pobūdžio naudos sau, nesvarbu materialinio ar moralinio, ir nieko tame smerktino nematau, toks jau tas gyvenimas... Ir linksmiausia: pripažinkim, lietuviai draugiškai sugyventi gali beveik vien išimtinai kartu kovodami prieš kažkokią trečiąją šalį (taip, atspėjote teisinai, tai pažodinis „third party“ vertimas) :).

Sveikinu sulaukus vis dar nelabai pasenusių 2006-ųjų!

Aidas Kasparas said...

Apie programišius

Aš manau, kad tai geras terminas! Aš esu programišius (tuoj pradėsiu viešai skaičiuoti pradėdamas nuo 0). Nors gal daugiau tinklišius nei programišius. Taip, aš esu „truputėlį pamišęs“ dėl kompiuterių, jų tinklų ir programavimo. Ir nematau priežasties, kodėl turėčiau tai slėpti ar to gėdytis. Priešingai – manau, kad tose srityse yra temų, kurias išmanau labai gerai, galiu pasireikšti, ir tai yra mano, kaip specialisto, privalumas!

Dabar dėl pačio termino gerumo. Pirma, „ir katinui aišku“ (kaip sakydavo tada dar doc. Pekarskas), ką daugmaž tas terminas reiškia (priešingai nei skreikažkas). O daugmaž dėl to, kad ir angliškas terminas hacker dažnai naudojamas ne visai tiksliai. T.y. labai jau dažnai yra painiojami hacker ir cracker (kuo skiriasi žr. pas ESR'ą). Maža to, netgi sakyčiau, kad lietuviškas terminas yra tikslesnis už anglišką, nes norint jį naudoti prasme cracker (kuriuos lietuviškai aš kartais pavadinu kakeriais, nors žinau, kad lietuviška gramatika tokį žodį vargu ar pripažįsta), reikia save priversti rašyti tą ilgą žodį!

Antra, pagal šį terminą galima sudarinėti kitus, tiksliai nusakančius kažkurios kitos srities (netgi pakankamai siauros!) specialistą iki kaulų smegenų (kas primas pasakė tinklišius? ;-) ).

Trečia, nežinau kaip jums, bet man tas terminas skamba kažkaip žaismingai ir gražiai (bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama).

P.S. tikrai nesu iš tų, kurie kiekvieną kalbininkų mintį sutinka plojimais; tačiau kai pasiūlomas geras terminas, stengiuosi juos naudoti.